Polinkis leistis į nuotykius juos ir pritraukia…

   Paskelbė:

Tvankstė – Karaliaučius – Kionigsbergas – Kaliningradas (2012 m. kovo 2 – 4 d.) I dalis
Man dabar jau sunku prisiminti kokiomis aplinkybėmis aš sužinojau apie III-ąjį Kaliningrado kendo klubo turnyrą. Prisiminimuose matau kaliningradiečių klubo vadovą Vitalijų Pruksą persirenginėjantį Birštone, Japonijos dienų pabaigoje, ir pranešantį apie šį renginį vasario viduryje.
Oficialus kaliningradiečių pakvietimas elektroniniu paštu Ričardui atėjo vasario 24-ą. Ne veltui važiavau su kitais kauniečiais kendokomis pasitreniruoti į Vilnių su bendraklubiais vasario 28-ą dieną – taip norėjau pastiprinti kitos aikštelės ir nežinomos aplinkos jutiklius taip, kad jie nebūtų per jautrūs svarbiu kovos metu.
Vasario 29-osios treniruotė Kaune Kyumeikane praėjo uraganu ir per šarvus ir per kūną ir per smegenis.
Kovo pirmąją mintyse nusišypsojau pavasariui, mintyse padėkojau Dievui ir plačiajam informaciniam laukui už nesibaigiančius išbandymus ir gaivališką humorą. Tądien toliau tvarkiau niekad nesibaigiančius darbinius reikalus ir bendravau zyziančiais telefonais savo klientais.
Kovo antrosios ryte atsikėliau anksčiau nei įprasta. Kūnas pats išsisviedė save iš lovos. Pagalvojau – nesipriešinsiu jam. Jeigu atsikėlė, reiškia kažką numatė, pamatė ar išgirdo. Jis gyvena savo gyvenimą. O smegenys, kurių buvimo požymius dažnai jutu, taip pat gyvena irgi savo gyvenimą. Malonu, kad jie kartais bendradarbiauja. Nejauku, kai susiginčija. Taigi pašokęs, pamaniau – ko aš čia taip. Susirūpinau ginklais ir įranga. Pirmiausia – šinajumi. Šveičiau jį švelniu švitriniu popieriumi. Visas jo vidines puses. Po to sutepiau aliejumi, perbraukiau švelniu tualetiniu popieriumi tam, kad įsitikinčiau ar nėra atskilusių aštrių bambuko šapų. Kaip visada įsivariau pora pašinų. Dantimis ištraukiau, suveržiau odelę ir lėtai paglostęs, įdėjau į dėklą. Toliau ėmiausi šarvų. Susidėliojau ir pasitikrinau raiščius, atsiklaupęs išbandžiau ilgiausią skarelę ant savo galvos, žiūrėjau kaip ją pavyksta greitai susirišti. Galva tai didelė, apvali. Pabandyk ją apjuosti mikliai. Vienas, du, trys, – op ir pavyko. Gražiai ją susiklosčiau ir įdėjau į šalmą. Pasirengiau dar ir atsarginę. Šalmo raištelius taip pat gražiai savo supratimu pagal matytus pavyzdžius apjuosiau aplink šalmą. Pritūpiau prie pirštinių. Buvo gal pusė šešių ryto. Dykinėjantis pilvas urzgė kaip piktas žvėris, o aš tuo tarpu knebinėjausi nenaujų restauruotų pirštinių raišteliuose, narpliojau juos, raišiojau mazgelius, varsčiau raštelius į skylutes, kad būtų kuo trumpesni. Ir taip po keletą kartų. Viską suveržiau, patikrinau. Po to stvėriausi hakamos ir keikogu. Su meile, švelniai glostydamas klostes susidėliojau juos ir įkišau į kuo erdvesnį polietileninį maišelį. Įdėjau į didelį sportinį krepšį. Ant viršaus susidėjau dušo reikmenis – dušo želė, didelį rankšluostį. Krepšio dugne jau gulėjo supakuotos dušo šlepetės. Į šoninę kišenėlę įsikišau batų tepalo tutelę, kempinėlę batų nublizginimui ir nediduką batų šepetį. Krepšyje dar įtalpinau didelį butelį „Neptūno“ begazio mineralinio vandens butelį. Juk reikės – pamaniau. Po to, su dideliu puoduku kavos rankose, atsisėdęs krėsle siūbuodamasis stebėjau kaip ryto šviesa už lango vis labiau išryškina kontūrus, siluetus ir pavidalus….
Tą dieną ilgai nedirbau, ėjau į teisininkų seminarą įdomia tematika, kalbėjausi su kolegomis, stebėjau susirinkusių advokatų, padėjėjų, ar kitų teisininkų veidus, klausančius, klausiančius, geriančius kavą, besikalbančius, žiovaujančius, išeinančius, įeinančius, maigančius įkaitusius mobiliuosius telefonus savo rankose, skubančius ir nespėjančius paskui savo klientus, užsakymus, pinigus ir trumpą savo akimirkos laiką….
Grįžęs į kontorą dar kai ką nuveikiau savo amžinuose teisiniuose darbuose, kol apie trečią valandą dienos pajutau – jau įsijungė kelionės mygtukas. Jau mintys ir kūnas persikelia į kelionės trasą. Iš vertimų biuro spėjau pasiimti išverstą į rusų kalbą gydytojo pažymą, kad galiu dalyvauti varžybose, visus daiktus susikroviau į automobilį, iš kompiuterio atsispausdinau reikalingus Karaliaučiaus žemėlapius, pasižymėjau maršrutą nuo viešbučio „Patriot“ arba „Patriotas“ Karaliaučiuje iki N.Černyševskio gatvės 56-ojo pastato, ten, kur vyks kendo turnyras, susikroviau visus iki tol neperkaitytus laikraščius ir porą žurnalo „Valstybė“ numerių, pasitikrinau dokumentus – pasą, kelionės sveikatos draudimą, automobilio dokumentus, pinigus, išlydėjau ir atsisveikinau su pas mane dirbančia teisininke Živile, ir apsirengęs sėdau už automobilio vairo ir …. dar grįžau pasiimti pamiršto mobilaus telefono, kuris jau buvo beišsikraunąs…. Kuro kolonėlėje šliūkšterėjau į baką 25 litrus dizelino ir Karaliau Mindaugo prospektu apie 18 valandą lėtai patraukiau link Aleksoto tilto. Tą dieną pradžioje kad ir kaip skubėjau, išvažiuoti laiku – 16 valandą, kaip buvau anksčiau numatęs man nepavyko. Laikas ir aš du netoliese, tačiau ne kartu esantys dalykai. Pervažiavęs Aleksoto tiltą pasukau Marvelės link ir nauja Nemuno krantine nuskriejau link Budzinausko tilto, jungiančio abu Nemuno krantus ant Via Baltica magistralės. Perlėkęs tiltą paklausiau širdies – tai kur dabar?! Nors reikėjo tiesiai – link magistralės į Klaipėdą. Pasukau lanku po viaduku link Kaniūkų. Širdis sudrebėjo. Pamaniau, negaliu aš be grožio važiuoti. Negaliu. Širdis nesidžiaugs. Protas rėkia – taigi keturios valandos kelio panemune link Klaipėdos Smiltynės kelto, taigi – ilgai, taigi sutems. Tylėt! Sukomondavau. O čia ir į Kaniūkų Maximą šalia kelio užsukau. Pamaniau, – štai nupirksiu kaliningradiečiams, na ne karaliaučiškiams gi, šventinį didelį butelį „Žalių devynerių“ futliare ir Šiaulių „Rūtos“ lazdelių. Tegu ragauja, tegu prisimena Lietuvą, Kauną, Vilnių, Jūratę ir Kąstytį…
Viską nusipirkęs, užtikrintai atsilošęs sėdynėje už vairo su kelionės ramybe pasukau link Jurbarko. Saulė pamažu leidosi žemyn, pamažu temo. Netoli Vilkijos mano dėmesį patraukė labai jau ryškios dvi žvaigždės, švytėjusios ties kairiuoju priekiniu automobiliu stiklu. Sustojau, išlipau ir atlošęs galvą įdėmiau žvelgiau į atrodo netoliese esančius du šviesulius palyginus dar šviesiame danguje, nors aplink žvaigždžių nebuvo. Iš karto pagalvojau, kad žvalgybiniai palydovai ir dar – kad sėkmę lemiantis ženklas. Taip ir važiavom kartu pro Seredžių, Veliuoną, Skirsnemunę, Jurbarką, Viešvilę, Vilkyškius, Pumpėnus. Galop pamažu sutemo, nors ir vijausi saulę važiuodamas į vakarus.
Praalkęs Mikytuose pavakarieniauti žinomoje pakelės užeigoje. Įėjęs radau darniai bevakarieniaujančią virtuvės brigadą. Iš meniu išsirinkau šnicelį, tačiau jaunos mergaitės paklausiau, kokio jis dydžio. Na, ji atsakė – nedidelis. Nagi pasižiūrėkime, optimistiškai pasiūliau aš. Rezultatas buvo geras ir aš mintyse pažymėjau Mikytus žemėlapyje kaip vertą sustoti užkąsti tašką. Po vakarienės kažin kokie ruseliai prišokę prašė pavežti iki muitinės terminalo link Tilžės. Ne, pasakiau, mano kelias nusidriekia tolyn ir kitur, nors tikslas tas pats.
Važiavau neskubėdamas tolyn, kol Vitalijus Pruksas parašė žinutę telefonu ir paklausė, ar važiuojąs, kur esąs, ar surasiąs viešbutį ir ar ko nors reikią. Mandagiai atsakiau, kad nieko nereikią, būsiu neaišku kada, todėl miegokite sau ramiai. Pakeliui liko Šilutė, Saugos, Vilkyčiai, praslinkau Priekulę. Šis kelio Klaipėda – Šilutė – Mikytai – Kaunas ruožas pats lėčiausias, labiausiai nudėvėtas ir vingiuotas. Prieškariniai vokiški tiltai vos laikosi. Galop dešimtą valandą privažiuoju Klaipėdą, naujojoje Smiltynės perkėloje nusiperku kelto bilietą. Kasininkė tarsteri – paskubėkite, keltas jau išvyksta. Privažiavęs, pamatau raibuliuojančias vandens sroves iš tolstančio kelto sraigto, pakeltą galinį nuvažiavimo skydą. Mmmm, štai…… Kitas kelto reisas po valandos. O tuo tarpu žiovauju sėdėdamas mašinoje ir stebėdamas praplaukiančius kanalu negausius laivus. Ilgokai stoviu vienas, pakol sustoja dar vienas automobilis, o prieš vienuoliktą vakaro – privažiuoja dar penki automobiliai. Keltas jau senokai grįžęs atgal, tačiau įvažiuoti neleidžia, komanda vaikšto deniu su meškerėmis ir žvejoja. 23.10 keltas perkelia į Kuršių Neriją ir kiek pavažiavęs bei susimokėjęs 10 Lt vietinį ekologinį mokestį keliauju toliau. Aplinkui tamsa, linguoja nuo vėjo medžiai, sutinku vieną kitą automobilį. Pravažiuoju snaudžiančią Juodkrantę, palieku šone likusias Pervalką, Prieilą ir Nidą ir atsisveikinęs su Lietuvos pasieniečiu, kertu sieną ir įvažiuoju į Rusijos Federacijos pasienio ir muitinės postą – Kuršskaja Kosa. (tęsinys bus toliau). Egidijus Milašius

Be Sociable, Share!