Kelią praryja naktis

   Paskelbė:

Tvankstė – Karaliaučius – Kionigsbergas – Kaliningradas (2012 m. kovo 2-4 d.) II dalis.
Į Rusijos pasienio postą įvažiavau pirmą valandą nakties Lietuvos laiku arba antrą valandą – rusiškuoju. Vyresnis nei pusamžis pasienietis nužiūrėjo mane, automobilį ir dar kažkur gilyn į tamsą, pakėlė šlagbaumą ir ranka pamojo – važiuok tolyn. Netrukus sustojau ties vidiniu pasieniečių kontrolės postu. Pro stiklinį langelį pateikiau dokumentus pasienietei. Iš už kampo pasirodęs jaunas geranoriškas pasienietis paprašė atverti automobilio dureles. Apžiūrėjęs bendrą tuštumą bagažinėje, salone numestą krepšį ir šarvus su kardų dėklu, pasidomėjo, kur bevažiuojąs.
– Į kendo varžybas Kaliningrade,- atsakiau.
– O kas tai yra? – paklausė.
– Su kardais, na su kardais tokios kovos.
– Aaa… – patenkino smalsumą.
Po to užpildžiau atkištą įvažiavimo kortelę ir kartu su pasu pateikiau pasienietei už langelio. Ši patikrino dokumentus, pažymėjo pasą įvažiavimo antspaudu ir grąžino atgal.
Dar keletą metrų trūktelėjau link muitinės posto. Išlipęs apsižvalgiau. Pūtė stiprus šoninis vakarų vėjas. Visame poste iš kertančių sieną buvau aš tik vienas. Išlipęs taršomais pusilgiais plaukais su švarku stovėjau prie muitinės posto langelio ir klausiau muitininkės instrukcijos kaip užpildyti muitinės deklaraciją. Vėl atsisėdau į automobilį ir ne per daug kruopščiai, atsainiai užpildžiau abi puses. Greitai išlipęs kartu su pasu pateikiau muitininkei. Tuo metu iš stiklinės muitinės budos išėjo jaunas muitininkas ir pakartojo tą pačią automobilio apžiūros procedūrą. Viskas atrodė pakenčiamai.
Muitininkė, pusamžė aprūgusio veido moteris, deklaracijose surado keletą klaidų, pamokė kaip pildyti. Aš jau nekantravau. Pasakiau, kad aš atrodo išsilavinęs žmogus sugebėsiu užpildyti tinkamai jas.
– Neverta nervintis, – taip jai ir pasakiau.
– Kažin ar jau esate išsilavinęs žmogus, kad deklaracijos nemokate gerai užpildyti – replikavo muitininkė.
– Ai, bet kuriuo atveju lavinuosi toliau – juokais nuleidau.
Po kelių minučių vėl pateikiau jai naujai užpildytas deklaracijas. Peržvelgusi, ji nebesurado klaidų. Stovėjau vėjo taršomais plaukais šalia langelio, jau buvo pusė dviejų nakties. Nusižiovavau.
– Tai kodėl taip vėlai važiuoji ir dar vienas? – už kelių akimirkų paklausė ji, palinkusi ties dokumentais.
– Dirbau. Negalėjau anksčiau.
– O kodėl pro čia važiuoji? – toliau teiravosi muitinės pareigūnė, matyt susidomėjusi šiuo keistu svetimšaliu.
– Dėl grožio pro čia. Gamta čia graži. Romantika, suprantate. Jūros mušimą girdžiu – negaliu be to,- dėsčiau šypsodamasis, tirtėdamas nuo atšiauraus vėjo. Į tai ji neatsakė, ką pagalvojo, nors ant veido matėsi, kokia mintis nubėgo.
– Vienas važiuoji, žiovauji, ranka slystelės už vairo – ir nakties griovyje ratais aukštyn. Keista visa tai – konstatavo ji toliau.
– Ką čia begalvoti – keista šiek tiek ir man, – gūžtelėjau pečiais,- kaip nors! Jei kas nutiks, kas nors vis tiek parveš Lietuvon.
– Tvarka, – atsakė, grąžindama dokumentus,- važiuok!
Susitvarkęs dokumentus, išvažiavau siauru Nerijos keliu tolyn. Įsijungęs „Žinių radiją“ likau vienas naktyje. Pamaniau apie viešbutį, lovą, galimybę ištiesti nugarą ar įsispirti kojomis į lovą ir rytdienos varžybas.
Pakelėje šmėstelėjo pirmos gyvenvietės Pilkopės (Morskoje) kontūrai, greitai ištirpę kelio tamsoje. Netrukus pravažiavau šalia kelio stovėjusią apstulbusią stirną. Žiovaudamas vis dėlto pamaniau, kad ji tikra, o ne paminklas ar iškamša. Kita vertus, kur jai bėgti, jeigu Kurčių Nerijos plotis siekia nuo 380 m iki maksimalių 4 kilometrų. Be to rusiškoje Nerijos dalyje nėra plačių vietų, išskyrus plačiausią ties Rasyte (Rybačij), didžiausią rusiškosios Nerijos gyvenvietę.
Dardu keliu tolyn. Prieš Rasytę kelyje išnyra neįprastos mėlynos šviesos. Privažiavus arčiau – apšviestas pakelės motelis. Vis dar girdžiu lietuvišką radijo stotį, pamažu tolstančią… Mano sidabrinis bolidas pamažu grimsta nakties tamsoje vienišame kelyje. Pravažiuojančių automobilių kelyje nedaug, vakarų vėjas plėšosi ramiau. Šąla. Pats sau atrodau kaip vienišas nakties klajūnas. Lėtai pravažiuoju vingiuotą Šarkuvos (Lesnoje) žvejų ir kurortinį kaimelį ir pasileidžiu tolyn link Nerijos sąsmaukos ties Krantu (Zelenogradsk). Kelią pastoja ekologinio posto šlagbaumas, kuris, sumokėjus miegančiai budėtojai 300 rublių, pakyla. Dar kilometras pačia žemiausia Nerijos dalimi, tik pora metrų iškilusia virš jūros lygio ir nušvinta apsnūdę Kranto namai. Pajūrio rajono centras su daugiau kaip 13000 gyventojų. Kurortas prie jūros ir kartu prie Kuršių marių.
Mieguista būsena prasisklaido kai pasuku apšviesta dvipuse keturių eilių magistrale link Karaliaučiaus. Kelio ženklas rodo likusius 33 kilometrus į Rytprūsių sostinės. Dešimt minučių po trijų įvažiuoju į naktinį Karaliaučių. Nuo miesto ribos iki viešbučio „Patriot“ lieka apie 4 kilometrus duobėtų šiaurės vakarinės miesto dalies gatvių. Šiek tiek prašaunu pro šoną, tačiau netrukus pastatau automobilį priešais viešbutį Ozerskaja gatvėje 25 ir su krepšiu rankose klibenu užrakintas pagrindines duris. Lauke – minus keturi laipsniai ir šiaurės vakarų vėjas. Viduje už viešbučio durų tamsa ir tyla. Prisitraukęs artyn viešbučio durų skaitau tarpduryje ant sienos plakate nurodytą informaciją, iš kurios matyti, kad viešbutis turi būti atvertas kiaurą parą. Nelabai norėčiau kažkur dar kitur važiuoti nakvoti, jeigu jau Vitalijus užsakė kambarį čia. Galop įsijungia viešbučio fojė šviesos, pasirodo tylus vyras su knyga (naktyje mes visi dažniausiai ramūs) ir įleidžia į viešbučio recepciją – mažytį kambariuką. Paliepia man žadinti už durų negarsiai knarkiančią recepcionistę (taip matyt ją reikėtų vadinti). Aš pasisveikinu rusiškai kažkam į pravertų durų tamsą ir krebždu kaip pašto karvelis pašto dėžutėje, kol po kelių minučių užgirstu atsibundančios, nusižiovaujančios moters bruzdesį ir iš poilsio kambariuko išslenkančią susivėlusią viešbučio darbuotoją. Be triukšmo sutvarkome formalumus, sumoku už dvi paras 1000 rublių ir paėmęs raktą nuo 708 kambario durų liftu pakilu į septintą aukštą. Atrakinęs bloko duris atpažįstu, kad tai tie patys du kambariai, kuriuose pernai, kovo 4-6 dienomis gyvenome keturiese – aš, kendokos Simonas ir Kristupas, taip pat mano sūnus Simonas. Nusiprausęs, atsiguliau šiltame kambaryje, užsitempiu antklodę ant krūtinės ir – kaip visada (taip jau esu girdėjęs iš liudininkų) kambaryje pasigirsta vientisas knarkimas panašus į šokinėjančio nakties oro duobėse bombonešio gausmą. Pusė keturių nakties. Lieka kokios penkios valandos negilaus miego iki pirmųjų oficialių mano kendo varžybų šeštadienio… (tęsinys bus vėliau) Egidijus Milašius.

Be Sociable, Share!