Ką kalba vaikų piešiniai?

   Paskelbė:

Ar pastebėjote, kad vaikai laikydami rankose pieštukus, savo pirmuose darbuose piešia apskritimus. Pačioje pradžioje jie atrodo kaip išvynioti siūlai iš vilnos kamuolio, toliau įgauna vis aiškesnes ir aiškesnes apvalias formas. Netrukus jie atranda, kad tai gali būti galva ir pamažu supranta, kad jis gali vaizduoti nebūtinai ką mato o tai ką supranta. Tai galima suprasti kaip koordinuotus veiksmus, ko anksčiau vaikas negalėjo padaryti – vaizduoti. O kodėl apskritimas, todėl, kad jis yra pats populiariaus vaizdas gamtoje. Vaikas naudos savo piešiniuose ir toliau apskritimus, jis vaizduos akis, burną, nosį net ir plaukus.
Vaikas piešdamas nesistengia atvaizduoti kaip atrodo tas daiktas, jis stengiasi pavaizduoti jį taip kaip supranta. 1885 metais, K. Riči pastebėjo, kad vaikai piešia tai ką žino, o ne tai ką matė iš tikrųjų. H. Eng nustatė, kad vaikas piešia žmogų vienodai, net jei nėra prieš jį, jis piešia žmogų iš atminties. H. G. Speringas aptiko, kad vaikai piešia tai ką atsimena ir tik vėliau turintis patarimų iš aplinkos arba vadovaudamiesi tam tikromis taisyklėmis pradeda piešti vadovaudamasis jomis. H. Ridas pastebėjo, kad vaikų piešiniuose vyrauja ne tik protiniai gebėjimai, bet ir emociniai.
Visi vaikų piešiniai charakterizuoja pirmiausiai patį vaiką. Paruošta pagal Džoną Dileo. Tęsinys eigoje.
Kendo, Amando Kudirkos piešinys

Be Sociable, Share!