Kategorijos archyvas: Arbatos ceremonija

Arbatos ceremonija

   Paskelbė:

Japonija toli, Japonija artiRugsėjo 20 d. sekmadienį, 12:30, 14:00, 15:30 valandomis Vilniaus paveikslų galerijoje, Didžioji g. 4, Vilniuje vyks arbatos ceremonija kurią pristatys meistrė Sodan Saito. Ji pradėjo mokytis arbatos ceremonijos 1960 m. Omote senke mokykloje. Nuo 1975 m. iki dabar ji moko arbatos ceremonijos paslapčių. Ji sukūrė savo mokinių grupę „Byakudan-no-kai“ (Sandalmedžio grupė). Meistrė 1995 m. lankėsi ir rodė arbatos ceremoniją Vilniuje. Šį kartą ji su savo mokiniais iš „Byakudan-no-kai“ Japonijos bei Danijos taip pat parodys tikrą arbatos ceremoniją. „Byakudan” grupė Danijoje aktyviai pristato arbatos ceremonijos tradiciją savo šalyje, jie taip pat organizuoja arbatos ceremonijos renginius Tokai Universiteto Europos centre, Danis taikomosios dailės muziejuje, Kopenhagos universitete ir pan.
Arbatos ceremonija „Chanoyu“, pasiekusi savo klestėjimą per meistrą Rikyu, yra perduodama Omote senke mokykloje Fušin‘an iš kartos į kartą jau 400 metų. Fušin’an yra Rikyu turėto arbatos kambario pavadinimas. Jį iki šiol paveldi Iemoto palikuoniai. Šiuo metu paveldėtojas yra 14-asis Iemoto – Jimyosai.
„Chanoyu” tradicija nėra vien tik formos tęstinumas, kartu tai ir ieškojimas, kaip žengti koja kojon su istorijos kontekstu. Kiekvienas laikotarpis įkvepia tradiciją naujam gyvenimui, taigi iš kartos į kartą perduodama tradicija yra gyva kultūra.
„Chanoyu” yra bendravimas mintimis tarp šeimininko ir svečio, dalinantis puikaus arbatos skonio teikiamu malonumu. Šis procesas yra labai reikšmingas.
Arbatos sekėjai mokosi suprasti šios tradicijos dvasią per kasdienę praktiką ir tuo pačiu ieško būdų įkvėpti šiai tradicijai gyvybės sekant šiuolaikiniu gyvenimu. Gilesnis žmonių susidomėjimas „Chanoyu“ nuoširdžiai džiugina.

Nepabandęs nesužinosi

   Paskelbė:

Lietuvoje rengdama arbatos ceremonijas, Raimonda neretai susiduria su išankstine nuostata: „Mes – ne japonai, mums tai nepriimtina“. „Tikrai nesame japonai. Tačiau pamatę, kaip ruošiama arbata, skeptikai nuomonę dažniausiai pakeičia, įsitikina, kad jiems ritualas suteikia ramybės“, – pasakoja pašnekovė.
…Grįžtant prie pojūčių. Kaip minėta, arbatos ceremonija duoda peno arba padeda išvalyti žmogaus penkis pojūčius. Žiūrėjimas į kaligrafijos ritinėlį ar garbingiausioje patalpos vietoje – tokonomoje – stovinčią gėlių kompoziciją ikebaną suteikia peno regėjimui. Uodžiant smilkalų kvapą, išsivalo uoslė. Klausantis vandens kunkuliavimo arbatinuke, čiurlenimo pilstant, – klausa, liečiant ceremonijos metu naudojamus indus, – lytėjimo organai. O arbatos skonis išvalo gomurį. Visa tai kartu sudėjus, skaidri tampa mintis. Todėl žmogus kuriam ruošiama arbata, turėtų tiesiog žiūrėti ir klausyti, skanauti ir mėgautis. Beje, ceremonijos dalyvis taip pat turi mokytis, kaip paimti puodelį, pasukti, kaip padėkoti meistrui. Svečiams leidžiama tyliai pasikalbėti, tačiau dvi temos draudžiamos: tai – ligos ir pinigai.

Arbatos ceremonijos eiga:

1. Įnešami indai, arbata. Viskas sustatoma tiksliai tam tikrose vietose.
2. Nusilenkiama (meistras nusilenkia svečiams, svečiai meistrui).
3. Karštu vandeniu ir šluotele sušildomas puodelis.
4. Į puodelį įberiama arbata (du maži bambukiniai šaukšteliai).
5. Užpilama karštu, bet jokiu būdu ne verdančiu vandeniu (puse samtelio).
6. Plakama bambukine šluotele, kol susidaro puta. Jei puodelis šiltas, o vanduo – tinkančios temperatūros, puta susidaro labai greitai.
7. Arbata patiekiama svečiui.
8. Kai arbata išgerta, išplaunamas puodelis, nuvalomas šaukštelis.
9. Viskas vėl sudėliojama į tam tikras vietas ir nustatyta tvarka išnešama iš patalpos.

Teksto autorė: žurnalistė Jolanta Vaitiekūnienė. Žurnalas „Moteris“

Plaka miltelius

   Paskelbė:

Arbata į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, ją maždaug prieš aštuonis šimtus metų atvežė budistų vienuolis. Per ceremoniją ruošiama matcha rūšies arbata, miltelių pavidalo, šių spalva – skaisčiai žalia. Prieš skinant lapelius, arbatkrūmiai dviem savaitėms uždengiami ir slepiami nuo tiesioginių saulės spindulių – taip išlieka gaivi spalva ir susidaro daugiau žmogaus organizmui naudingo chlorofilo (jis gerina kvėpavimą, naikina blogą kvapą, yra naudingas turintiems virškinimo problemų) Nuskinti lapeliai garinami – taip slopinama fermentų veikla, vyksta oksidacija. Lapelius surūšiavus, pagarinus ir galiausiai sutrynus į miltelius, lieka tik 10 % procentų derliaus. Netinkamai laikoma matcha įgauna rudai žalią atspalvį ir šieno kvapą, kartu praranda gydomąsias savybes. Pradėtą pakuotę reikia laikyti šaldytuve, uždarytame inde.
Kavos detalės: arbatos į puodelį pilama tiek, kad būtų galima išgerti trimis su puse gurkšnio. „Beje, labai mandagu paskutinį gurkšnį sušliurpti. Buvau prisiskaičiusi, kad ši arbata neskani ir karti. Tačiau man šis skonis labai patinka. Žinoma, jei reikėtų išgerti daug, kokį arbatinuką, gal jau taip skanu nebebūtų“, – svarsto Raimonda.
Privalumai: tokioje arbatoje daug vitaminų A, B, C, E, K, mineralų, o beta karoteno – keturis kartus daugiau nei morkose. Dzenbudistų vienuoliams, ši arbata padėjo iškęsti ilgas meditavimo valandas, neužmigti ir išlikti žvaliems. Beje, matcha kaip gydomoji priemonė išgarsėjo proziškai – kai nuo sunkių pagirių padėjo atsigauti vieno aristokrato sūnui…
„Mano mokytoja, nors ir garbingo amžiaus, yra nepaprastai žvali, guvi, šviesaus proto. Arbatos per dieną ji išgeria nuo dviejų iki šešių puodelių. Veikiausiai tai ir yra jos žvalumo paslaptis, – svarsto mokinė.

Daugiau nei arbata

   Paskelbė:

Ši ceremonija (japoniškas pavadinimas „sado“) nėra tik arbatos ruošimo ir gėrimo procedūra, tai – su dzenbudizmo filosofija susijęs gyvenimo būdas, skatinantis mėgautis paprasta, kulia akimirka. Ritualas moko bendrauti tyloje, dėkingai priimti ruošiamą gėrimą, tinkamai už jį padėkoti ir nusilenkti.
Ceremonija gali trukti visą pusdienį. Arbatos ruošimas ir gėrimas – jau paskutiniai etapai. Prieš tai svečiai apžiūrinėja sodą, užkandžiauja, geria sakę, per pertraukėles kalbasi. Iki arbata pradedama ruošti, susirinkusieji grožisi aplinka, indais. Ceremonijos vyksta kamerinėje aplinkoje, todėl į jas kviečiama nedaug žmonių, rekomenduojamas skaičius iki aštuonių.
„Pora valandų ruošdamas arbatą, pavargsti ir fiziškai, ir emociškai, nes reikia susikaupti, visi judesiai privalo būti tikslūs. Kita vertus, apima labai geras jausmas, kai galvoji apie žmogų, kuriam tą arbatą ruoši, kai įdedi visą širdį“, – patirtimi dalinasi Raimonda. Ceremonijos metu naudojami moliniai indai ir bambukiniai įrankiai. Šių dekoras ir meistro apranga turi atitikti metų laiką: pavyzdžiui, sakurų žiedai dera pavasarį, o santūresnis piešinys – žiemą. Beje, tas, kuris ruošia arbatą, neturėtų dėvėti papuošalų ar daryti to lakuotais nagais, nes reikia vengti visko, kas blaško dėmesį.