Kategorijos archyvas: Laisvalaikis

Filmo premjera

   Paskelbė:

„Lorakso“ kino premjera įvyko. Penkiasdešimt keturi vaikai iš ankto Raimondos užsakytose eilėse galėjo patogiai stebėti filmą. Mūsų vaikai kartu su dienos centro „Solija“ auklėtiniais 3 D formate pabandė pagauti salėje skrendantį lapelį. Dėkojame vaikų tėvams už supratimą, kuris padėjo dienos centro vaikams būti kartu.

Birštonas, antroji diena

   Paskelbė:

Sekmadienio rytas mažiau šaltas, tačiau vėl toks pat gražus ir giedras. Pusryčiai. Nepaslėpsi, kikenimų mažiau ir nuovargis pradeda jaustis. Šeštadienį nemažai žmonių išvyko į namus. Dešimt trisdešimt bazinę kendo praktiką, katas, ir dži geiko pradeda Vitalijus. Ričardas ir Raimonda rūpinosi kitais Japonijos dienų renginiais. Sekmadieninis užsiėmimas praėjo taip pat smagiu tempu, katoms buvo skirta kokia dvidešimt minučių, technikai – pusvalandis, o dar valanda su viršum – kovoms, kurių buvo tik truputėlį mažiau nei šeštadienio. Tačiau jos pareikalauja sekinančių pastangų, kai joms priešinasi kūnas ir sąmonė. Vitalijus vis kartoja, – štai ši paskutinė kovas, ana – paskutinė ar ta – paskutinė. Paskutinė. O po to – dar kirikaeshi. Desertui…
Papietavę, su Kęstučiu nuėjome į Birštono bendruomenės centrą, kuriame visi dalyviai iš esmės jau susirinkę. Pasitinka japonologė Gabija, Raimonda, Ričardas ir visur esantis Birštono vicemeras Juozas Aleksandravičius. Miesto vicemeras ir Ričardas pristato Japonijos dienas. Įdomu stebėti, kaip prasideda kaligrafijos pamoka. Gabija ramiai dėsto japoniškos kaligrafijos pradmenis iš pušų sakų tušą atidžiai trinantiems mokiniams. Potėpiai. Atsargūs. Po kurio laiko užsimezga ryšys, pratybos užverda, jei taip čia tinka parašyti. Birštoniečiai, pataliukais stebėję, įvykius, patys pradeda imti teptukus į rankas, o ypač tada, kai Raimonda šalia pradeda arbatos ceremoniją. Neparašiau, kad palangėse per visą sieną išdėstyti Mindaugo fotografijos darbai iš Japonijos, kuriuos apsilankę Japonijos dienų dalyviai apžiūri. Vicemeras kantriai su kitais dalyvauja arbatos ceremonijoje, kuri vedami keliomis serijomis, kad kuo daugiau žmonių galėtų susipažinti su šiuo menu, jo tradicija. Šalia pateikiama japoniškos „Žalios arbatos“ prezentacija, susidomėjusieji vaišinami kelių rūšių arbata. Renginys trunka kelias valandas, visur ramus aktyvus susidomėjimas, bendruomeniškumas.
Su Kęstučiu išplauname sale ir parengiame ją kendo prezentacijai. Pasirodo pirmieji susidomėjusieji. Pradeda kendo pristatymą.
Sekmadienio pavakarė. Metas namo. Nuvargę kaip …. Patys galite epitetus parinkti. Viskas beveik tiks. Išsiskiriame su Birštonu. Siela dainuoja. Kažkas panašaus į AC/DC „Ride on“. Važiuok namo…
Išvados – dėka intensyvių seminaro užsiėmimų pagerėja technika, koncentruota mintis į kiekvieną kūno ląstelę įstumiama bendru ritmu. Atsiminimas lieka. Judėjimas keičia tingumą. Prigimtinį tingumą. Sužinai savo lygį. Vienu žodžiu – dirbti reikia. Ir taip iki mirties. Kolektyvinė dvasia sustiprėja. Tautų draugystė irgi. Tautos mušasi bambukiniais kardais, po to maloniai padėkoja vienos kitoms. Humoro ir geros nuotaikos, kaip supratote, netrūko. Aš net pagalvojau, kad beveik galima dokumentinį filmą šia tema sukurti, tokį antidepresinį…. Su jumis buvo visas dvi dienas Egidijus Milašius.

Birštonas, pirmoji diena

   Paskelbė:

Nepamenu, kada Ričardas paskelbė apie Japonijos dienas Birštone. Nepamenu ir programos turinio. Paaiškėjo vėliau. Detalės kito. Tačiau Japonijos dienų skelbimas atrodė gražiai.
Vasario vienuoliktosios rytas išaugo brandžiai žiemiškai šaltas. Minus dvidešimt septyni ar minus dvidešimt keturi. Kaip kur rodo.
Mašina su šarvais, šinajumi, bokenu, rankšluosčiu, dar keliomis būtinomis dėl higienos ar švaros smulkmenomis suvaitojo kančios balsu ir …. mano nuostabai, užsivedė.
Kaunas atrodė ištuštėjęs, tačiau žiemos rytas buvo ir šaltas ir saulėtas ir gražus, dėl ko širdis ir kūnas maloniai nusiteikė busimam seminarui, jo intensyvioms treniruotėms, prakaitui, nuovargiui, draugiškiems pokalbiams ir nemenkiau draugiškiems kovų kirčiams. Trumpiau – dvi dienos kendo. Kas buvęs tokiuose seminaruose, visada prisimins kaip seminaro pabaigoje būna malonu, kai jautiesi tarsi iškarštas šuva lengvoje smegenų sutrenkimo būsenoje, nors sieloje būna palaima ir ramybė, kadangi žinai, kad prasilakstei, pajudėjai, patobulinai kirčius, kovojai, laimėjai ir pralaimėjai, surinkai mėlynes tarp šonkaulių, rankose, kartais labai įdomiose kūno vietose – žodžiu kiekvienam individualiai pagal bendrą ir individualią likimo programą.
Birštono gimnazijos mažoji sporto salė spindi švara. Švelniu tarsi jaunos merginos skruostu parketu, laukia mūsų dojo narių iš Kauno ir Vilniaus, lenko iš Lenkijos, baltarusės merginos iš Minsko, draugų latvių iš Daugpilio kendo klubo „Musashi“ ir draugų kaliningradiečių iš Kaliningrado kendo klubo. Kvietimai buvo išsiusti ir Lietuvos kendo asociacijos nariams. Salėje buvo numatytos vietos žiūrovams, kadangi sekmadienį laukė kendo prezentacija, be to, ne visi kendokos buvo numatę dalyvauti kovose. Persirengėme. Netrukus atvyko ir septyni kaliningradiečiai, santūri daili minskietė Margarita. Lenkas, latviai ir asociacijos nariai neatvyko.
Pusę vienuolikos Ričardas tvirtu ritmu intensyviai pradėjo bazinę kendo praktiką, dėmesį suteikdamas į kirčių techniką. Kaip visada – ryžtingai ir tvirtai. Po to kaliningradietis Vitalijus pratęsė bazinę kendo praktiką, dėmesį sutelkdamas į kojų ir žingsnio techniką. Ritmas dinamiškas, visų nuotaika pakili, saulė praskaidrina nuotaiką. Nepastebimai prabėgo pusantros valandos. Vyrų drabužinėje dušo nebuvo. Tiek to. Keliese pusnuogiai pasivartėme mokyklos kiemo sniege ir išsitrynėme rankšluosčiais. Vaikams juk pamokų nebuvo ir sniegas ne geltonos spalvos. Po to pietūs sanatorijos „Tulpė“ kavinėje. Pakeliui apžvelgiame atsinaujinusį ramų Birštoną. Užsukame į savo būsimą nakvynės vietą privačiame name, kur šeimininkai vargsta atšildydami atšalusį vandentiekį. Po pietų, kiekvienas kas sau. Atskirai ar grupelėmis. Rūpi pasižvalgyti po ramų nuostabų kurortą. Krantinė, Vytauto kalnas su paminklu, parkas. Prie slidinėjimo kalno stebime profesionaliai skriejančius žemyn mėgėjus, kurie vėl velke tempiami į kalno viršūnę. Pasistengta investuotojų ir vietinės valdžios… Ką čia bepridėsi. Miestelis, kuriam gyvena tik šiek tiek daugiau kaip trys tūkstančiai gyventojų, atrodo kaip ramybės poilsio oazė. Aišku, jeigu pradėtum klausinėti miestelėnų, kaip jie gyveną, neabejotina, kad pradėtų dievagotis, kad tas negerai, tas blogai. Tačiau kai matai užšalusio Nemuno vingį, snieguotus pušynus, atsinaujinusias sanatorijas, gurgždantį sniegą nuo pravažiuojančių į procedūras brangesnių mašinų, taip ir norisi gurkštelėti šalto „Vytauto“ ar bent jau „Birutės“ šiame šaltame žiemos rojuje.
Penkioliktą valandą pradėjome nuo katų, suskirstyti į tris grupes. Ką tik persirengę prisijungė vilniečiai Jokūbas ir Nerijus. Dirbome kokias keturiasdešimt minučių. Po to kokią valandą vyko darni dži geiko praktika. Tempas vis didėjo. Iš Kauno atvyko papildymas – Aldevinas, Kristupas ir Simonas. Pertraukėlė ir intensyvi kendo kata. Ne mažiau kaip valanda. Kiekvienas iš vilkėjusių šarvais kovotojų turėjo laimės patirti nuo dvylikos iki keturiolikos kovų su pačiais įvairiausiais kovotojais su skirtinga patirtimi, braižu, stiliumi, charakteriu. Salėje girdėjosi ritminga vibracija, kaip pasakojo jau vėliau Arnoldas. Nuo susigrudimų kartais bet kuris gaudavo visai iš ne savo porininko. Beveik Durbės mūšis iš 1260- ųjų… Fotografavusios Diana, Daiva ir Jolanta pasakojo, kad buvo įdomu pagauti kovų kadrus. Kiek pamenu salė kampe stovėjęs Ričardas šypsojosi ir vis kažką ragino apie silpną dvasią. Daugiau neišgirdau, nes šalmą stipriai užveržiau. Tikras mūšis, kuris baigėsi devynioliktą valandą. Šlapias prakaituotas nuvargęs seiza. Štai tada ir užplūsta druskingos laimės akimirka. Na patys suprantate, kas tuo užsiminėjote.
Ar čia reikia aiškinti kaip skubėjome į vakarienę? Po to geliančius raumenis ir kaulus gaivino sanatorijos „Tulpė“ pirtys ir baseinas. Kiek akys užmatė, visur taškėsi draugiškai pavargę seminaro veidai. Pagarba birštoniečiams, sumaniusiems šį paprastutį, tačiau malonų kompleksą. Būta pasaulyje daugiau pirčių, būtų daugiau gėrio ir mažiau karų kiltų iš apykvailio godumo.
Nusausėję ir įsikūrę kitame name (Jolanta apsigyveno viešbutyje, kaliningradiečiai irgi kažkokiuose nakvynės namuose apsistojo), drauge patraukėme į Birštono centrą, kur puikavosi nacionalinė lietuviška picerija. Gaila, kad linksmieji vilniečiai Lauras, Nerijus ir Algirdas išvyko namo. Teko girdėti, kad ir Italijoje pasitaiko picerijų, kad italai taip pat mėgsta picas. Picerijoje sustūmėme tris stalus ir susėdome su picomis, šaltais alaus bokalais, šypsenomis, pasakojimais iš ankstesnių sesijų (seminarų) Japonijoje, Kaliningrade ar Rygoje, atsipalaidavome ir ilsėjomės klausydami gražių dzūkiškų dainų sklindančių iš abiejų picerijos galų. Ne dar neišnyko Lietuvoje daina, nes dar dainuoja Dainava! Kiek vėliau dainas užtraukė ir kaliningradiečiai. Vakaras buvo gražus ir prasmingas, kolektyvinė kovos dvasia sklandė kažkur šalia. Vieningumo jausmas apgaubė šiuos įprastame gyvenime į savo namučius tempiančius šapelius žmogučius. Tęsinys pakeliui. Egidijus Milašius

Išgyvenimai

   Paskelbė:

Japonų kalboje mizuko reiškia persileidimo metu prarastą ar sąmoningai pašalintą vaisių. Jizo – bodisatva, budistų šventasis, pasišventęs padėti mizukoms gauti antrą galimybę gyventi. Jizo turi ir kitų pareigų, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, kai Japonijoje ypač išaugo abortų skaičius, pagrindinis jo rūpestis – negimę kūdikiai.
Kaip ir daugelis kitų šalių moterų, japonės išgyvena didelių sunkumų dėl priimto sprendimo. Tai, kas prasideda kaip „neišvengiamybė“, vėliau tampa niekad nesibaigiančia sąžinės graužatimi. Tuomet geriausias būdas susidoroti su kalte – mizuko kuyo. Daugiau ir plačiau: bernardinai.lt Dėkojame Mato Lietuvniko mamai Valerijai už atsiūstą nuorodą.

Skulptūros