Kategorijos archyvas: Laisvalaikis

Atomas

   Paskelbė:

Robertas Knoth ir Antuanetė de Jong lankėse Fukušimos regione kartu su „Greenpeace“ komanda. Spinduliuotė palieka šešėlius ankščiau pilnose gyvybės kampeliuose. Žmonės, miesteliai, gamta dabar jau radiacijos žinioje. Nuotraukos fiksuoja, prietaisai rodo, mes galime paspausti šia nuotrauką ir ieškoti informacijos patys, susidarydami vaizdą kiekvienas sau. Ramaus apsisprendimo kiekvienam.

Kelią praryja naktis

   Paskelbė:

Tvankstė – Karaliaučius – Kionigsbergas – Kaliningradas (2012 m. kovo 2-4 d.) II dalis.
Į Rusijos pasienio postą įvažiavau pirmą valandą nakties Lietuvos laiku arba antrą valandą – rusiškuoju. Vyresnis nei pusamžis pasienietis nužiūrėjo mane, automobilį ir dar kažkur gilyn į tamsą, pakėlė šlagbaumą ir ranka pamojo – važiuok tolyn. Netrukus sustojau ties vidiniu pasieniečių kontrolės postu. Pro stiklinį langelį pateikiau dokumentus pasienietei. Iš už kampo pasirodęs jaunas geranoriškas pasienietis paprašė atverti automobilio dureles. Apžiūrėjęs bendrą tuštumą bagažinėje, salone numestą krepšį ir šarvus su kardų dėklu, pasidomėjo, kur bevažiuojąs.
– Į kendo varžybas Kaliningrade,- atsakiau.
– O kas tai yra? – paklausė.
– Su kardais, na su kardais tokios kovos.
– Aaa… – patenkino smalsumą.
Po to užpildžiau atkištą įvažiavimo kortelę ir kartu su pasu pateikiau pasienietei už langelio. Ši patikrino dokumentus, pažymėjo pasą įvažiavimo antspaudu ir grąžino atgal.
Dar keletą metrų trūktelėjau link muitinės posto. Išlipęs apsižvalgiau. Pūtė stiprus šoninis vakarų vėjas. Visame poste iš kertančių sieną buvau aš tik vienas. Išlipęs taršomais pusilgiais plaukais su švarku stovėjau prie muitinės posto langelio ir klausiau muitininkės instrukcijos kaip užpildyti muitinės deklaraciją. Vėl atsisėdau į automobilį ir ne per daug kruopščiai, atsainiai užpildžiau abi puses. Greitai išlipęs kartu su pasu pateikiau muitininkei. Tuo metu iš stiklinės muitinės budos išėjo jaunas muitininkas ir pakartojo tą pačią automobilio apžiūros procedūrą. Viskas atrodė pakenčiamai.
Muitininkė, pusamžė aprūgusio veido moteris, deklaracijose surado keletą klaidų, pamokė kaip pildyti. Aš jau nekantravau. Pasakiau, kad aš atrodo išsilavinęs žmogus sugebėsiu užpildyti tinkamai jas.
– Neverta nervintis, – taip jai ir pasakiau.
– Kažin ar jau esate išsilavinęs žmogus, kad deklaracijos nemokate gerai užpildyti – replikavo muitininkė.
– Ai, bet kuriuo atveju lavinuosi toliau – juokais nuleidau.
Po kelių minučių vėl pateikiau jai naujai užpildytas deklaracijas. Peržvelgusi, ji nebesurado klaidų. Stovėjau vėjo taršomais plaukais šalia langelio, jau buvo pusė dviejų nakties. Nusižiovavau.
– Tai kodėl taip vėlai važiuoji ir dar vienas? – už kelių akimirkų paklausė ji, palinkusi ties dokumentais.
– Dirbau. Negalėjau anksčiau.
– O kodėl pro čia važiuoji? – toliau teiravosi muitinės pareigūnė, matyt susidomėjusi šiuo keistu svetimšaliu.
– Dėl grožio pro čia. Gamta čia graži. Romantika, suprantate. Jūros mušimą girdžiu – negaliu be to,- dėsčiau šypsodamasis, tirtėdamas nuo atšiauraus vėjo. Į tai ji neatsakė, ką pagalvojo, nors ant veido matėsi, kokia mintis nubėgo.
– Vienas važiuoji, žiovauji, ranka slystelės už vairo – ir nakties griovyje ratais aukštyn. Keista visa tai – konstatavo ji toliau.
– Ką čia begalvoti – keista šiek tiek ir man, – gūžtelėjau pečiais,- kaip nors! Jei kas nutiks, kas nors vis tiek parveš Lietuvon.
– Tvarka, – atsakė, grąžindama dokumentus,- važiuok!
Susitvarkęs dokumentus, išvažiavau siauru Nerijos keliu tolyn. Įsijungęs „Žinių radiją“ likau vienas naktyje. Pamaniau apie viešbutį, lovą, galimybę ištiesti nugarą ar įsispirti kojomis į lovą ir rytdienos varžybas.
Pakelėje šmėstelėjo pirmos gyvenvietės Pilkopės (Morskoje) kontūrai, greitai ištirpę kelio tamsoje. Netrukus pravažiavau šalia kelio stovėjusią apstulbusią stirną. Žiovaudamas vis dėlto pamaniau, kad ji tikra, o ne paminklas ar iškamša. Kita vertus, kur jai bėgti, jeigu Kurčių Nerijos plotis siekia nuo 380 m iki maksimalių 4 kilometrų. Be to rusiškoje Nerijos dalyje nėra plačių vietų, išskyrus plačiausią ties Rasyte (Rybačij), didžiausią rusiškosios Nerijos gyvenvietę.
Dardu keliu tolyn. Prieš Rasytę kelyje išnyra neįprastos mėlynos šviesos. Privažiavus arčiau – apšviestas pakelės motelis. Vis dar girdžiu lietuvišką radijo stotį, pamažu tolstančią… Mano sidabrinis bolidas pamažu grimsta nakties tamsoje vienišame kelyje. Pravažiuojančių automobilių kelyje nedaug, vakarų vėjas plėšosi ramiau. Šąla. Pats sau atrodau kaip vienišas nakties klajūnas. Lėtai pravažiuoju vingiuotą Šarkuvos (Lesnoje) žvejų ir kurortinį kaimelį ir pasileidžiu tolyn link Nerijos sąsmaukos ties Krantu (Zelenogradsk). Kelią pastoja ekologinio posto šlagbaumas, kuris, sumokėjus miegančiai budėtojai 300 rublių, pakyla. Dar kilometras pačia žemiausia Nerijos dalimi, tik pora metrų iškilusia virš jūros lygio ir nušvinta apsnūdę Kranto namai. Pajūrio rajono centras su daugiau kaip 13000 gyventojų. Kurortas prie jūros ir kartu prie Kuršių marių.
Mieguista būsena prasisklaido kai pasuku apšviesta dvipuse keturių eilių magistrale link Karaliaučiaus. Kelio ženklas rodo likusius 33 kilometrus į Rytprūsių sostinės. Dešimt minučių po trijų įvažiuoju į naktinį Karaliaučių. Nuo miesto ribos iki viešbučio „Patriot“ lieka apie 4 kilometrus duobėtų šiaurės vakarinės miesto dalies gatvių. Šiek tiek prašaunu pro šoną, tačiau netrukus pastatau automobilį priešais viešbutį Ozerskaja gatvėje 25 ir su krepšiu rankose klibenu užrakintas pagrindines duris. Lauke – minus keturi laipsniai ir šiaurės vakarų vėjas. Viduje už viešbučio durų tamsa ir tyla. Prisitraukęs artyn viešbučio durų skaitau tarpduryje ant sienos plakate nurodytą informaciją, iš kurios matyti, kad viešbutis turi būti atvertas kiaurą parą. Nelabai norėčiau kažkur dar kitur važiuoti nakvoti, jeigu jau Vitalijus užsakė kambarį čia. Galop įsijungia viešbučio fojė šviesos, pasirodo tylus vyras su knyga (naktyje mes visi dažniausiai ramūs) ir įleidžia į viešbučio recepciją – mažytį kambariuką. Paliepia man žadinti už durų negarsiai knarkiančią recepcionistę (taip matyt ją reikėtų vadinti). Aš pasisveikinu rusiškai kažkam į pravertų durų tamsą ir krebždu kaip pašto karvelis pašto dėžutėje, kol po kelių minučių užgirstu atsibundančios, nusižiovaujančios moters bruzdesį ir iš poilsio kambariuko išslenkančią susivėlusią viešbučio darbuotoją. Be triukšmo sutvarkome formalumus, sumoku už dvi paras 1000 rublių ir paėmęs raktą nuo 708 kambario durų liftu pakilu į septintą aukštą. Atrakinęs bloko duris atpažįstu, kad tai tie patys du kambariai, kuriuose pernai, kovo 4-6 dienomis gyvenome keturiese – aš, kendokos Simonas ir Kristupas, taip pat mano sūnus Simonas. Nusiprausęs, atsiguliau šiltame kambaryje, užsitempiu antklodę ant krūtinės ir – kaip visada (taip jau esu girdėjęs iš liudininkų) kambaryje pasigirsta vientisas knarkimas panašus į šokinėjančio nakties oro duobėse bombonešio gausmą. Pusė keturių nakties. Lieka kokios penkios valandos negilaus miego iki pirmųjų oficialių mano kendo varžybų šeštadienio… (tęsinys bus vėliau) Egidijus Milašius.

Polinkis leistis į nuotykius juos ir pritraukia…

   Paskelbė:

Tvankstė – Karaliaučius – Kionigsbergas – Kaliningradas (2012 m. kovo 2 – 4 d.) I dalis
Man dabar jau sunku prisiminti kokiomis aplinkybėmis aš sužinojau apie III-ąjį Kaliningrado kendo klubo turnyrą. Prisiminimuose matau kaliningradiečių klubo vadovą Vitalijų Pruksą persirenginėjantį Birštone, Japonijos dienų pabaigoje, ir pranešantį apie šį renginį vasario viduryje.
Oficialus kaliningradiečių pakvietimas elektroniniu paštu Ričardui atėjo vasario 24-ą. Ne veltui važiavau su kitais kauniečiais kendokomis pasitreniruoti į Vilnių su bendraklubiais vasario 28-ą dieną – taip norėjau pastiprinti kitos aikštelės ir nežinomos aplinkos jutiklius taip, kad jie nebūtų per jautrūs svarbiu kovos metu.
Vasario 29-osios treniruotė Kaune Kyumeikane praėjo uraganu ir per šarvus ir per kūną ir per smegenis.
Kovo pirmąją mintyse nusišypsojau pavasariui, mintyse padėkojau Dievui ir plačiajam informaciniam laukui už nesibaigiančius išbandymus ir gaivališką humorą. Tądien toliau tvarkiau niekad nesibaigiančius darbinius reikalus ir bendravau zyziančiais telefonais savo klientais.
Kovo antrosios ryte atsikėliau anksčiau nei įprasta. Kūnas pats išsisviedė save iš lovos. Pagalvojau – nesipriešinsiu jam. Jeigu atsikėlė, reiškia kažką numatė, pamatė ar išgirdo. Jis gyvena savo gyvenimą. O smegenys, kurių buvimo požymius dažnai jutu, taip pat gyvena irgi savo gyvenimą. Malonu, kad jie kartais bendradarbiauja. Nejauku, kai susiginčija. Taigi pašokęs, pamaniau – ko aš čia taip. Susirūpinau ginklais ir įranga. Pirmiausia – šinajumi. Šveičiau jį švelniu švitriniu popieriumi. Visas jo vidines puses. Po to sutepiau aliejumi, perbraukiau švelniu tualetiniu popieriumi tam, kad įsitikinčiau ar nėra atskilusių aštrių bambuko šapų. Kaip visada įsivariau pora pašinų. Dantimis ištraukiau, suveržiau odelę ir lėtai paglostęs, įdėjau į dėklą. Toliau ėmiausi šarvų. Susidėliojau ir pasitikrinau raiščius, atsiklaupęs išbandžiau ilgiausią skarelę ant savo galvos, žiūrėjau kaip ją pavyksta greitai susirišti. Galva tai didelė, apvali. Pabandyk ją apjuosti mikliai. Vienas, du, trys, – op ir pavyko. Gražiai ją susiklosčiau ir įdėjau į šalmą. Pasirengiau dar ir atsarginę. Šalmo raištelius taip pat gražiai savo supratimu pagal matytus pavyzdžius apjuosiau aplink šalmą. Pritūpiau prie pirštinių. Buvo gal pusė šešių ryto. Dykinėjantis pilvas urzgė kaip piktas žvėris, o aš tuo tarpu knebinėjausi nenaujų restauruotų pirštinių raišteliuose, narpliojau juos, raišiojau mazgelius, varsčiau raštelius į skylutes, kad būtų kuo trumpesni. Ir taip po keletą kartų. Viską suveržiau, patikrinau. Po to stvėriausi hakamos ir keikogu. Su meile, švelniai glostydamas klostes susidėliojau juos ir įkišau į kuo erdvesnį polietileninį maišelį. Įdėjau į didelį sportinį krepšį. Ant viršaus susidėjau dušo reikmenis – dušo želė, didelį rankšluostį. Krepšio dugne jau gulėjo supakuotos dušo šlepetės. Į šoninę kišenėlę įsikišau batų tepalo tutelę, kempinėlę batų nublizginimui ir nediduką batų šepetį. Krepšyje dar įtalpinau didelį butelį „Neptūno“ begazio mineralinio vandens butelį. Juk reikės – pamaniau. Po to, su dideliu puoduku kavos rankose, atsisėdęs krėsle siūbuodamasis stebėjau kaip ryto šviesa už lango vis labiau išryškina kontūrus, siluetus ir pavidalus….
Tą dieną ilgai nedirbau, ėjau į teisininkų seminarą įdomia tematika, kalbėjausi su kolegomis, stebėjau susirinkusių advokatų, padėjėjų, ar kitų teisininkų veidus, klausančius, klausiančius, geriančius kavą, besikalbančius, žiovaujančius, išeinančius, įeinančius, maigančius įkaitusius mobiliuosius telefonus savo rankose, skubančius ir nespėjančius paskui savo klientus, užsakymus, pinigus ir trumpą savo akimirkos laiką….
Grįžęs į kontorą dar kai ką nuveikiau savo amžinuose teisiniuose darbuose, kol apie trečią valandą dienos pajutau – jau įsijungė kelionės mygtukas. Jau mintys ir kūnas persikelia į kelionės trasą. Iš vertimų biuro spėjau pasiimti išverstą į rusų kalbą gydytojo pažymą, kad galiu dalyvauti varžybose, visus daiktus susikroviau į automobilį, iš kompiuterio atsispausdinau reikalingus Karaliaučiaus žemėlapius, pasižymėjau maršrutą nuo viešbučio „Patriot“ arba „Patriotas“ Karaliaučiuje iki N.Černyševskio gatvės 56-ojo pastato, ten, kur vyks kendo turnyras, susikroviau visus iki tol neperkaitytus laikraščius ir porą žurnalo „Valstybė“ numerių, pasitikrinau dokumentus – pasą, kelionės sveikatos draudimą, automobilio dokumentus, pinigus, išlydėjau ir atsisveikinau su pas mane dirbančia teisininke Živile, ir apsirengęs sėdau už automobilio vairo ir …. dar grįžau pasiimti pamiršto mobilaus telefono, kuris jau buvo beišsikraunąs…. Kuro kolonėlėje šliūkšterėjau į baką 25 litrus dizelino ir Karaliau Mindaugo prospektu apie 18 valandą lėtai patraukiau link Aleksoto tilto. Tą dieną pradžioje kad ir kaip skubėjau, išvažiuoti laiku – 16 valandą, kaip buvau anksčiau numatęs man nepavyko. Laikas ir aš du netoliese, tačiau ne kartu esantys dalykai. Pervažiavęs Aleksoto tiltą pasukau Marvelės link ir nauja Nemuno krantine nuskriejau link Budzinausko tilto, jungiančio abu Nemuno krantus ant Via Baltica magistralės. Perlėkęs tiltą paklausiau širdies – tai kur dabar?! Nors reikėjo tiesiai – link magistralės į Klaipėdą. Pasukau lanku po viaduku link Kaniūkų. Širdis sudrebėjo. Pamaniau, negaliu aš be grožio važiuoti. Negaliu. Širdis nesidžiaugs. Protas rėkia – taigi keturios valandos kelio panemune link Klaipėdos Smiltynės kelto, taigi – ilgai, taigi sutems. Tylėt! Sukomondavau. O čia ir į Kaniūkų Maximą šalia kelio užsukau. Pamaniau, – štai nupirksiu kaliningradiečiams, na ne karaliaučiškiams gi, šventinį didelį butelį „Žalių devynerių“ futliare ir Šiaulių „Rūtos“ lazdelių. Tegu ragauja, tegu prisimena Lietuvą, Kauną, Vilnių, Jūratę ir Kąstytį…
Viską nusipirkęs, užtikrintai atsilošęs sėdynėje už vairo su kelionės ramybe pasukau link Jurbarko. Saulė pamažu leidosi žemyn, pamažu temo. Netoli Vilkijos mano dėmesį patraukė labai jau ryškios dvi žvaigždės, švytėjusios ties kairiuoju priekiniu automobiliu stiklu. Sustojau, išlipau ir atlošęs galvą įdėmiau žvelgiau į atrodo netoliese esančius du šviesulius palyginus dar šviesiame danguje, nors aplink žvaigždžių nebuvo. Iš karto pagalvojau, kad žvalgybiniai palydovai ir dar – kad sėkmę lemiantis ženklas. Taip ir važiavom kartu pro Seredžių, Veliuoną, Skirsnemunę, Jurbarką, Viešvilę, Vilkyškius, Pumpėnus. Galop pamažu sutemo, nors ir vijausi saulę važiuodamas į vakarus.
Praalkęs Mikytuose pavakarieniauti žinomoje pakelės užeigoje. Įėjęs radau darniai bevakarieniaujančią virtuvės brigadą. Iš meniu išsirinkau šnicelį, tačiau jaunos mergaitės paklausiau, kokio jis dydžio. Na, ji atsakė – nedidelis. Nagi pasižiūrėkime, optimistiškai pasiūliau aš. Rezultatas buvo geras ir aš mintyse pažymėjau Mikytus žemėlapyje kaip vertą sustoti užkąsti tašką. Po vakarienės kažin kokie ruseliai prišokę prašė pavežti iki muitinės terminalo link Tilžės. Ne, pasakiau, mano kelias nusidriekia tolyn ir kitur, nors tikslas tas pats.
Važiavau neskubėdamas tolyn, kol Vitalijus Pruksas parašė žinutę telefonu ir paklausė, ar važiuojąs, kur esąs, ar surasiąs viešbutį ir ar ko nors reikią. Mandagiai atsakiau, kad nieko nereikią, būsiu neaišku kada, todėl miegokite sau ramiai. Pakeliui liko Šilutė, Saugos, Vilkyčiai, praslinkau Priekulę. Šis kelio Klaipėda – Šilutė – Mikytai – Kaunas ruožas pats lėčiausias, labiausiai nudėvėtas ir vingiuotas. Prieškariniai vokiški tiltai vos laikosi. Galop dešimtą valandą privažiuoju Klaipėdą, naujojoje Smiltynės perkėloje nusiperku kelto bilietą. Kasininkė tarsteri – paskubėkite, keltas jau išvyksta. Privažiavęs, pamatau raibuliuojančias vandens sroves iš tolstančio kelto sraigto, pakeltą galinį nuvažiavimo skydą. Mmmm, štai…… Kitas kelto reisas po valandos. O tuo tarpu žiovauju sėdėdamas mašinoje ir stebėdamas praplaukiančius kanalu negausius laivus. Ilgokai stoviu vienas, pakol sustoja dar vienas automobilis, o prieš vienuoliktą vakaro – privažiuoja dar penki automobiliai. Keltas jau senokai grįžęs atgal, tačiau įvažiuoti neleidžia, komanda vaikšto deniu su meškerėmis ir žvejoja. 23.10 keltas perkelia į Kuršių Neriją ir kiek pavažiavęs bei susimokėjęs 10 Lt vietinį ekologinį mokestį keliauju toliau. Aplinkui tamsa, linguoja nuo vėjo medžiai, sutinku vieną kitą automobilį. Pravažiuoju snaudžiančią Juodkrantę, palieku šone likusias Pervalką, Prieilą ir Nidą ir atsisveikinęs su Lietuvos pasieniečiu, kertu sieną ir įvažiuoju į Rusijos Federacijos pasienio ir muitinės postą – Kuršskaja Kosa. (tęsinys bus toliau). Egidijus Milašius

Filmo premjera

   Paskelbė:

„Lorakso“ kino premjera įvyko. Penkiasdešimt keturi vaikai iš ankto Raimondos užsakytose eilėse galėjo patogiai stebėti filmą. Mūsų vaikai kartu su dienos centro „Solija“ auklėtiniais 3 D formate pabandė pagauti salėje skrendantį lapelį. Dėkojame vaikų tėvams už supratimą, kuris padėjo dienos centro vaikams būti kartu.

Birštonas, antroji diena

   Paskelbė:

Sekmadienio rytas mažiau šaltas, tačiau vėl toks pat gražus ir giedras. Pusryčiai. Nepaslėpsi, kikenimų mažiau ir nuovargis pradeda jaustis. Šeštadienį nemažai žmonių išvyko į namus. Dešimt trisdešimt bazinę kendo praktiką, katas, ir dži geiko pradeda Vitalijus. Ričardas ir Raimonda rūpinosi kitais Japonijos dienų renginiais. Sekmadieninis užsiėmimas praėjo taip pat smagiu tempu, katoms buvo skirta kokia dvidešimt minučių, technikai – pusvalandis, o dar valanda su viršum – kovoms, kurių buvo tik truputėlį mažiau nei šeštadienio. Tačiau jos pareikalauja sekinančių pastangų, kai joms priešinasi kūnas ir sąmonė. Vitalijus vis kartoja, – štai ši paskutinė kovas, ana – paskutinė ar ta – paskutinė. Paskutinė. O po to – dar kirikaeshi. Desertui…
Papietavę, su Kęstučiu nuėjome į Birštono bendruomenės centrą, kuriame visi dalyviai iš esmės jau susirinkę. Pasitinka japonologė Gabija, Raimonda, Ričardas ir visur esantis Birštono vicemeras Juozas Aleksandravičius. Miesto vicemeras ir Ričardas pristato Japonijos dienas. Įdomu stebėti, kaip prasideda kaligrafijos pamoka. Gabija ramiai dėsto japoniškos kaligrafijos pradmenis iš pušų sakų tušą atidžiai trinantiems mokiniams. Potėpiai. Atsargūs. Po kurio laiko užsimezga ryšys, pratybos užverda, jei taip čia tinka parašyti. Birštoniečiai, pataliukais stebėję, įvykius, patys pradeda imti teptukus į rankas, o ypač tada, kai Raimonda šalia pradeda arbatos ceremoniją. Neparašiau, kad palangėse per visą sieną išdėstyti Mindaugo fotografijos darbai iš Japonijos, kuriuos apsilankę Japonijos dienų dalyviai apžiūri. Vicemeras kantriai su kitais dalyvauja arbatos ceremonijoje, kuri vedami keliomis serijomis, kad kuo daugiau žmonių galėtų susipažinti su šiuo menu, jo tradicija. Šalia pateikiama japoniškos „Žalios arbatos“ prezentacija, susidomėjusieji vaišinami kelių rūšių arbata. Renginys trunka kelias valandas, visur ramus aktyvus susidomėjimas, bendruomeniškumas.
Su Kęstučiu išplauname sale ir parengiame ją kendo prezentacijai. Pasirodo pirmieji susidomėjusieji. Pradeda kendo pristatymą.
Sekmadienio pavakarė. Metas namo. Nuvargę kaip …. Patys galite epitetus parinkti. Viskas beveik tiks. Išsiskiriame su Birštonu. Siela dainuoja. Kažkas panašaus į AC/DC „Ride on“. Važiuok namo…
Išvados – dėka intensyvių seminaro užsiėmimų pagerėja technika, koncentruota mintis į kiekvieną kūno ląstelę įstumiama bendru ritmu. Atsiminimas lieka. Judėjimas keičia tingumą. Prigimtinį tingumą. Sužinai savo lygį. Vienu žodžiu – dirbti reikia. Ir taip iki mirties. Kolektyvinė dvasia sustiprėja. Tautų draugystė irgi. Tautos mušasi bambukiniais kardais, po to maloniai padėkoja vienos kitoms. Humoro ir geros nuotaikos, kaip supratote, netrūko. Aš net pagalvojau, kad beveik galima dokumentinį filmą šia tema sukurti, tokį antidepresinį…. Su jumis buvo visas dvi dienas Egidijus Milašius.