Kategorijos archyvas: Sustojusi akimirka

Atomas

   Paskelbė:

Robertas Knoth ir Antuanetė de Jong lankėse Fukušimos regione kartu su „Greenpeace“ komanda. Spinduliuotė palieka šešėlius ankščiau pilnose gyvybės kampeliuose. Žmonės, miesteliai, gamta dabar jau radiacijos žinioje. Nuotraukos fiksuoja, prietaisai rodo, mes galime paspausti šia nuotrauką ir ieškoti informacijos patys, susidarydami vaizdą kiekvienas sau. Ramaus apsisprendimo kiekvienam.

Laikas tiems, kurie visada šalia mūsų

   Paskelbė:


Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino oras. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas… Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir gamta bei oras, keičiasi ir žmogaus gyvenimas… Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o sielai tikriausiai labai pasikeisti.
Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas žemėje gyva. Būtent gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują gyvenimą? Koks mūsų gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt gyvenimas yra mokykla, kurioje mes visi mokomės… Mokomės teisingai atsakyti į mums pateiktus klausimus… Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau… Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o liepsna – dvasią. Žmonėms reikėtų paklausti savęs: „Ar mano gyvenimo žvakė dega šviesia ir lygia šviesa? Ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis? Ar moku atskirti, kas pragaišta, nuo to, kas amžina? Ar moku mirti praeinantiems dalykams, kad įgyčiau nepraeinančių, amžinųjų vertybių? Ar šviečia mano gyvenimo šviesa kitiems žmonėms? Ar ji juos šildo? Ar aš esu pats savimi?“. Jei žmogus savęs šito paklausia, jausdamas atsakomybę sau pačiam, ir nuoširdžiai atsakydamas pasiryžta ištaisyti klaidas ir perkainoti gyvenimo vertybes, tai reiškia, kad mokomasi mirti ir pradėti gyvenimą naujai. Tad uždekime Ilgių šventėje kiekvienas po žvakelę ir sau.
Aleksandras Žarskus.